Kažkada labai seniai senelis pasakojo anūkui: tikra laimė, vaikeli, išeiti rytą ant gonkelių, apsižvalgyti aplinkui ir matyti bundančią žemę, savo žemę. Senelis mirė taip ir neturėjęs savos žemės, o anūkas užaugo, baigė mokslus, sukosi didelio miesto šurmuly ir visą laiką ilgėjosi to tikro gyvenimo apie kurį pasakojo senelis. Gyvenimo, kai kiekvieną dieną matai saulėtekį ir saulėlydį, girdi paukščių balsus, glostai savo gyvulius ir tvirtai stovi ant žemės, savo žemės. 

Ilgai, ilgai vyras ir moteris iš didelio miesto ieškojo sodybos. Žemės lopinėlio, kur galėtų sutikti  saulėtekius ir saulėlydžius,  kasdien girdėti paukščių balsus, glostyti savo šunis ir auginti vaikus. Kartą jie užklydo Kiemento ežero pakrantėn, sumerkė kojas vandenin ir, klausydamiesi paukščių balsų, suprato – tai JI – mūsų žemė.

Jau vėliau, kai jiedu pirmąkart atvertė savosios žemės velėną ir išvydo sausą, raudoną molį, kažkurio galvoje šmėstelėjo keistas, svetimas žodis...TERAKOTA... Žodis, reiškiantis išdegintą, molingą žemę... keramikos rūšį... spalvą.  Jiedviem tas žodis turėjo dar vieną prasmę – priminė jų pažinties pradžią. Taip žemė gavo vardą...

Ant šios žemės mes gyvename jau keletą metų. Sutinkam saulėtekius ir palydim saulėlydžius, klausomės paukščių ir gražinam savo žemės lopinėlį... Auginam vaikus, kurie mokosi vaikščioti basomis, maudytis ežere naktį, pažinti paukščius ir augalus... Ir jaučiamės laimingi, tokie laimingi, kad norime ta laime pasidalinti su kitais.

Jei pavargote nuo miesto šurmulio, jei stiklas ir betonas ėmė slėgti ar tiesiog pasiilgote kažko tikro, atvažiuokite pas mus... Atsipūsti, paklausyti paukščių, pamirkyti kojas ežere, parodyti vaikams, kaip auga žolė... Laukiame Jūsų  mūsų ūkyje „Terakota“.

Darius ir Jolanta Laurinavičiai,
o taip pat mūsų vaikai Gabija, Barbora, Miglė, Pijus ir Urtė.